Maistas Norvegijoje arba kodėl netikėtai praturtėjęs gero skonio neįgysi

Ilgai, labai ilgai Norvegija buvo visų užmiršta, užledėjusi, žemdirbių šalis į kurią nė vienas pakistanietis, lietuvis ar lenkas nesiruošė nė kojos kelti. Daugybę metų Danijos, vėliau Švedijos atsainiai valdoma, tarsi šių šalių galinis kiemas, Norvegija vystėsi ir augo lėtai. Todėl nestebina šalies tradicinis maistas, kilęs iš nederlingos žemės, didelio skurdo ir aristokratų luomo stokos.

Keli varguomenės patiekalų pavyzdžiai, išlikę iki šių dienų:

Smalahove – tris valandas verdama avies galva.

Lutefisk – džiovinta menkė, išmirkyta vandenyje ir šarme, kad gūdžią žiemą, kai sunku žvejoti, nesugestų.

Rakfisk  – sūdytas, du ar tris mėnesius fermentuojamas upėtakis.

Syltelabb – tikras delikatesas, gaminamas iš virtų, sūdytų kiaulės kanopėlių.

Turtais ir elegancija nė vienas patiekalas tikrai nekvepia…

lutefisk

Lutefisk

Tik 1960-ųjų pradžioje, atradus naftos galybę, Norvegija pradėjo rimčiau kapstytis iš skurdo. Šalies valdžia, priešingai nei kokio Kazachstano, už naftos pinigus neprisipirko galybės vilų, deimantų ir džipų, neišdalino visko giminėms ir draugams. Ne, Norvegija puikiai susitvarkė – sukaupė įspūdingą Valstybinį pensijų fondą (dar vadinamą Naftos fondu), milijonus kronų išleido ilgiems tuneliams granito uolose, sujungdami mažas, atokias bendruomenes su likusia šalies dalimi, sukūrė socialinės apsaugos sistemą, visus išmokslino, atsikratė skurdo ir visokiausios nelygybės. Daugumoje pasaulinių reitingų – Norvegija tikra pirmūnė, visuomet patenkanti į geriausiųjų penketuką ar bent jau dešimtuką, tik gurmaniškiausios šalies varžybose niekaip nesugebėtų laimėti. Rodos, valgymo ypatumai, maisto suvokimas per penkiasdešimt klestėjimo metų pakito mažiausiai.

Nors ir madinga rašyti, kad šiais, nebe žemdirbių laikais, Norvegijoje žmonės pasigardžiuodami valgo įvairiausią žuvį, karališkuosius krabus, moliuskus, krevetes, žvėrieną – tai netiesa. Taip, retkarčiais valgo, bet ne kiekvieną mielą dieną. Dažniau maitinasi tuo, kas pigiausia. Keletas be galo populiaraus, pigaus maisto pavyzdžių:

Šaldyta pica – Grandiosa. Šios picos prigaminama įvairiausių, pasak italų neatleistinų rūšių, į kurias vien pažvelgus akys krauju pasrūva. Hot Nacho ar Kebabpizza – pačios išradingiausios Grandiosa rūšys. Tarp Norvegijoje gyvenančių užsieniečių sklando legenda, kad iš vienos Grandiosa pakuotės galima išgauti net dvi picas – iš pradžių suvalgyti pačią picą, o vėliau po ja esantį kartoną. Skirtumo nepajusite, nes abiejų skonis vienodas.

Dešrelės – greitas, pigus tuo pačiu garbingą vietą visuomenėje užimantis maistas. Be dešrelių neįsivaizduojamos ne tik visos degalinės ar Narvesen parduotuvėlės, bet ir valstybinės šventės, gimtadieniai, piknikai. Kiekvienais metais, per daug nesistengiant, šalyje suvalgomi 45 milijonai kilogramų dešrelių; kiekvienam piliečiui tenka sukimšti 100 kg dešrelių per metus! Ar norvegai uoliausi pasaulyje dešrelių valgytojai?? Tikriausiai taip, kur dar esate matę parduodamas į saldų vaflį įsuktas dešreles?

Norvegiškoji taco versija –  tūkstančių šviesmečių atstumu nutolusi nuo meksikietiškųjų taco, labiau primenanti paprastą suktinuką, į kurį dedama viskas, ko tik pageidauja kiekvienas šeimos narys. Taco – populiariausia penktadienio vakarienė, simbolizuojanti smagaus ir nerūpestingo (visai kaip taco turinys) savaitgalio pradžią.

grandiosa

Grandiosa Hot Nacho

Taip pat dažnai valgomi pervirti makaronai, neišradingai paruoštos bulvės, pirktiniai žuvies kukuliai, burgeriai, kebabai… Ne todėl, kad norvegai neišgali nusipirkti geresnio maisto. Kokybiški maisto produktai tiesiog nebetelpa į norvegų prioritetų sąrašą, kuriame aukščiausias vietas jau užėmę kasmetinės namų renovacijos, naujos slidės, atostogos, sportiniai rūbai. Mes, lietuviai, dėl savo dažnai keistų ar nevykusių kulinarinių pasirinkimų bent jau turime šiokį tokį pasiteisinimą – neatradome naftos ir nespėjome taip sparčiai išsivystyti. Vis dar gaivaliojamės po sovietinės priespaudos, stengiamės susitvarkyti su skurdu, emigracija, prastu švietimu. Dar nepriaugome iki tokių lengvabūdiškų rūpesčių kaip kokybiškas maistas. O štai norvegai jau seniai rimtų bėdų nebeturi, bet nepaliauja maitintis kaip varguoliai.

Net ir trokštantys šioje šalyje įsigyti kokybiškesnio, įvairesnio maisto (dažniausiai prancūzai, italai, ispanai, portugalai, keli užsienyje pagyvenę Norvegai) susiduria su pasirinkimo stoka prekybcentriuose. Protekcionistinė politika, importo tarifai, didelės žemės ūkio subsidijos, prekybos centrų monopolijos ir beribis vartotojų abejingumas stabdo kokybiško, šviežio ir įvairaus maisto virsmą šalies norma, o ne išimtimi.

Nepaisant prastos mitybos, norvegai sveika, drūta tauta. Valstybė milžiniškais mokesčiais pažabojo piliečių lyg tol niekaip nesutramdomą norą gerti ir rūkyti. Tuomet visi 5 milijonai susėdo ir išvien nusprendė – uoliai sportuosime, sieksime, kad sportas kaip ir mokesčiai taptų privalomas, o stresinės situacijos darbe būtų išrautos su visomis šaknimis ir niekada nebeišdygtų. Atidžiai seksime kiekvieną darbo minutę, kad tik niekas nepersidirbtų, kad užtektų laiko pabūti gamtoje, nuvežti vaikus į 3 skirtingus būrelius ir iki 5 valandos suvalgyti vakarienę. Jei norvegai dar ir sveikai, skaniai maitintųsi, neabejotinai iš Bloomberg sudaryto sveikiausių pasaulio šalių sąrašo vienuoliktosios vietos, pakiltų gerokai aukščiau. Gal net pralenktų pačią sveikiausiąją Italiją.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s